Dažnai susidomėję genealogija žmonės klausia – „nuo ko pradėti?“.
Jolanta Klietkutė
Dažnai susidomėję genealogija žmonės klausia – „nuo ko pradėti?“. Juos baugina vien mintis apie sunkiai įskaitomomis kalbomis rašytų bažnytinių metrikinių knygų studijas. Šiame straipsnyje noriu pasidalinti vienos giminės medžio rekonstrukcija – genealoginių paieškų pradžia, be metrikinių knygų studijų.
Vietiniai kretingiškiai puikiai žino Kęstučio g. 28 numeriu pažymėtą vadinamąją „Borumų kalvę“. Dar 2002 m. žurnalistas Algis Kuklys spaudoje klausė – „Ar pavyks išsaugoti Borumų kalvę?“. Tačiau šiandien vis labiau nykstantis kultūros paveldo objektas, tikriausiai, skaičiuoja paskutines savo dienas.
Kone kasdien praeidama pro byrančias sienas, galvodavau, kaip ši vieta atrodė prieš 100 metų. Kokie žmonės čia gyveno? Kokie jų likimai? Taip pamažu ėmiau vynioti Kretingos Borumų giminės istorijos kamuolį,pasitelkdama tik spaudą, antkapinius įrašus, internetą ir socialinius tinklus... Bet, net ir plaukiant istorijos paviršiumi, įvyksta stebuklų. Paieškos nuvedė iki Australijos. Labai viliuosi, kad paskaitę šį straipsnį mane susiras ir Žemaitijoje išsibarstę Borumų palikuonys, ir kartu galėsime sudėlioti daug išsamesnę Kretingos Borumų giminės istoriją.
Spaudoje ir internete informacijos radau labai mažai,. tačiau Kretingos muziejaus moksliniame archyve aptikau studentės Ingos Butrimaitės 2011 ir 2013 m. įrašytus interviu su Elena Borumaite. Studentė kruopščiai perfotografavo E. Borumaitės šeimos albumo nuotraukas ir, pasisodinusi albumo savininkę, klausinėjo apie kiekvieną nuotraukoje esantį asmenį. Taip nuo nuotraukų pokalbis pakrypdavo į prisiminimus, praėjusių laikų įvykius. Klausant garso įrašų ir žvelgiant į nuotraukas pamažu dėliojosi Borumų giminės istorija...
1882 m. Kretingoje, Kęstučio gatvėje, įsikūrė iš Karaliaučiaus krašto kilęs kalvis Danielius Borumas. Kaimynų jis buvo vadinamas vokiečiu, tačiau pats save laikė lietuviu, nes jo gimtinė priklausė Lietuvai. Karaliaučiaus krašte baigęs kalvystės mokslus, jis tapo savo amato profesionalu. Dirbdamas Klaipėdos apylinkių dvaruose, susipažino su ten ekonome dirbusia savo būsima žmona Berta Zubovaite, kilusia nuo Kretingalės pusės. Nežinia, kokios priežastys jų kelius pakreipė į Kretingą: Kęstučio g. išsipirko gabalą dvaro žemės kalvei ir gyvenamiesiems bei ūkio pastatams. D. Borumas pats pasistatė namą, dirbtuves ir tvartuką, gyveno ūkiškai, laikė karvę. Kalvystės paslaugas teikė miestelėnams, apylinkės ūkininkams ir šalia įsikūrusiai Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigados Kretingos įgulai. Jo kalvė buvo didžiausia Kretingoje. Visą laiką kalvė išliko tokia, kokia buvo statyta XIX a. pab.
Danielius su žmona Berta, kuri Kretingoje buvo vadinama Barbora, užaugino šešis vaikus: sūnus Albertą (1875-09-05–1949-01-27), Augustiną (1882–1948-02-28), Vincą ir dukteris Marijoną Liutikienę (1880– ), Grėtę Vincenberg bei Anę. Dukterys Anė ir Grėtė nutekėjo į Liepoją, o Marijona – į Palangą, buvo pranciškonė tretininkė, užauginusi tris vaikus. Sūnus Albertas tapo akmenskaldžiu, Plungėje susirado nuotaką ir ten pasiliko gyventi, užaugino keturis vaikus. Vienas iš jo sūnų – Albertas – dirbo pašte Gargžduose, Kretingoje. Grįžo gyventi į tėvo gimtinę – Kretingą.
D. Borumo sūnus Vincas išvyko į Karaliaučių, į savo tėvo gimtinę. Sūnus Augustas kalvystės mokėsi iš tėvo, tarnavo kariuomenėje Vokietijoje, ten dar labiau įgudo segti arklius, apkalti ratus ir pan. Grįžo su vokišku kalvio diplomu, tapo garsiu Kretingos tarpukario kalviu. Nemažai jo darbų saugoma Kretingos muziejuje. Antrojo Pasaulinio karo metais didelė kalvės įrenginių dalis išvežta į Šašaičių kaimą. Kalvė veikė iki XX a. 7 deš., vėliau buvo naudojama kaip ūkinis pastatas. 1971 m. pastatas su jame esančia įranga paskelbtas kultūros paminklu, o 1974 m. įrašytas į rajono saugotinų kultūros paveldo paminklų sąrašą (unikalus kodas 1426).
A. Borumas vedė Drungilaitę iš Aukštakalnių, tačiau praėjus mėnesiui po santuokos užėjo sovietų valdžia ir jis buvo ištremtas į Sibirą, mat tarnavo vokiečių kariuomenėje. Žmona apsisprendė nepalikti vyro ir išvyko kartu. Tremtyje jiems gimė dukrytė Elenutė, po metų – sūnus Albertėlis. Gimdydama sūnų, mirė žmona. Augustinas liko su dviem kūdikiais, kuriuos prižiūrėti padėjo sena rusė, tačiau vaikai neišgyveno. Augustinas į nepriklausomą Lietuvą sugrįžo vienas.
Apie 1920 m. vedė našlę Marijoną Lubienę (Pjaulokaitę, 1896–1987-08-12), susilaukė dviejų sūnų ir dukters: Adolfo (1921-10-20–1988-07-17), Elenos (1922–2015-11-28) ir Felikso (1926-07-15–2009-04-13). Sūnus Adolfas buvo linkęs į dailę. Kretingos muziejuje saugoma jo piešto tėvo A. Borumo portreto kopija. Duktė E. Borumaitė visą gyvenimą nugyveno tėvų name Kretingoje, dirbo linų fabrike. Visomis išgalėmis bandė išsaugoti kalvę ir tėvelių atminimą.
Šioje vietoje E. Borumaitės Borumų giminės istorija pasibaigia, tačiau nenutrūksta. Australijos pokario spaudoje aptikau žinutę apie Borumo santuoką. Kadangi tų kraštų vietovių nepažįstu, žinutės vaizdu pasidalinau feisbuko grupėje „Domiuosi genealogija“, prašydama pagalbos identifikuoti vietovę. Ši žinutė atsipirko su kaupu: man parašė Ron‘as Cameron‘as: „Aš esu Feliksas Borumas, posūnis Ronaldas Jonas Cameronas. Mano patėvis mirė 2009 m. Jis buvo mano patėvis nuo 5 metų, kai mano australas tėvas mirė, kai aš buvau 18 mėnesių amžiaus. Mano mama yra lietuvė pabėgėlė, ir jie abu mane išmokė kalbėti lietuviškai. Ką norėtumėte sužinoti apie jį? Patėvis man pasakojo daug istorijų apie Kretingą ir kaip jį iš namų išvežė vokiečiai“. Taip, susirašinėjant tarp dviejų skirtingų Žemės pusių, studijuojant Australijos, Arolsen ir įvairius emigrantų archyvus, Borumų giminės istorija dėliojosi toliau.
A. Borumo sūnus Feliksas lankė Šventosios gimnaziją Kretingoje. Buvo geras mokinys ir muzikantas, grojo pučiamaisiais instrumentais, akordeonu. Nors jo tėvas buvo kalvis, baigdamas vidurinę mokyklą, Feliksas domėjosi administratoriaus specialybe, mokėsi naujų mechanizuotų duomenų lentelių kūrimo technikų. Tačiau 1944 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienį einantį į bažnyčią, jį sustabdė vokiečių kareiviai, pasodino į sunkvežimį, nugabeno į Kretingos geležinkelio stotį, kur kartu su kitais jaunais lietuviais sulaikė už spygliuotos tvoros. Tą dieną dar maždaug 1000 jaunų lietuvių vaikinų ir merginų vokiečių buvo surinkti ir išvežti priverstinai dirbti vokiečių karo pramonei.
Tėvas, išgirdęs apie sūnaus suėmimą, nuskubėjo į geležinkelio stotį. Feliksas liepė nesijaudinti, nes naktį planavo pabėgti ir grįžti namo. Tėvas perspėjo to nedaryti, nes vokiečiai pagavę tikrai nušautų.
Vokietijos vyriausybės (Deutsche Dienststelle) įrašai rodo, kad 1944 m. rugpjūčio 24 d. F. Borumas buvo išsiųstas į „Flakersatz-Abteilung 62“ Oldenburg Vokietijoje. Jis nebuvo karys, bet lietuvis kovos padėjėjas (Litauischer Kampfhelfer), turintis valdyti paieškos žiburius, padedančius numušti sąjungininkų bombonešius, kertančius Vokietiją netoli Reino upės.
1945 m. kovo 30 d. su „Flakersatz-Abteilung 62“ padaliniu išsiųstas prie Reino upės padėti sunaikinti Remageno tiltą, tačiau JAV armijos 761-ojo tankų bataliono „Afroamerikiečių juodųjų panterų“ kariams perplaukus upę, buvo paimtas į nelaisvę. Šie kariai buvo jam malonūs – pagailėjo jauno išsigandusio berniuko ir padavė pirmąją gyvenime cigaretę, kad nusiramintų. Feliksas pateko į liūdnai pagarsėjusias Reino pievų stovyklas. Tai buvo 19-os stovyklų grupė, kurią JAV armija įkūrė sąjungininkų okupuotoje Vokietijos dalyje. Čia pasibaigus Antrajam pasauliniam karui turėjo būti laikomi suimti vokiečių kariai. Feliksas buvo kartu su šimtais tūkstančių kitų kalinių, kentėjo badą ir dehidrataciją, nes tokio didelio suimtųjų skaičiaus neįmanoma pamaitinti ir pagirdyti. Kartą, kviečiant kalinius pavardėmis, vienas kareivis išgirdo „Borums“ ir vėliau priėjęs pasakė: „Ar tu Augustino sūnus? Aš su tavo tėvu kariuomenėje tarnavau“. Tas kareivis ėmėsi globoti belaisvį Feliksą.
Visą straipsnį skaitykite antrame leidinio „Genealogija, heraldika ir veksilologija“ numeryje. Daugiau informacijos apie leidinius rasite: www.ghvi.lt
Nuotraukoje prie paminklo iš kairės į dešinę: stovi Vida Howe, Anele Gocentienė, Feliksas Borumas, Algis Kabaila, kunigas Butkus, Liudas Budzinauskas. Paminklas stovėjo Australijos lietuvių klubo sode, Kanberoje. 1999 m. klubas ir paminklas buvo nugriauti.
