Apie Mažosios Lietuvos herbą

Dr. Gintautas Žalėnas

Gyvename demokratinėje visuomenėje, tad natūralu, kad reiškiamos įvairios nuomonės ir kaip dažniausiai nutinka - vienos jų garsesnės, kitos teisesnės, tylu tik ten kur niekam neįdomu ir niekas nevyksta. Todėl džiugu, kad Mažosios Lietuvos herbo klausimas nepateko į tylos zoną ir net kelia aistras. Spaudoje pasirodė jau ne viena šiai temai skirta publikacija  Naujausia, ir verta skaitymo, yra Vorutoje pasirodęs V. Šilo straipsnis Herbą turės ir lietuvių etninė žemė Mažoji Lietuva. Šioje nuomonių sankirtoje labiausiai nustebino Klaipėdos „akademikų“ pozicija ir keliamos idėjos. Kaip bebūtų, iš mokyklos, turinčios universiteto vardą, darbuotojų tikimasi visų pirma mokslinės ir solidžios argumentacijos – o ne svetimų idėjų propagavimo, emocijų ir skundų.

Vide ad radices[1]
Prieš pradedant pokalbį apie Mažąją Lietuvą, vertėtų prisiminti, kad šis regionas daug šimtmečių buvo  Prūsijos valstybės dalimi. Šią valstybę sukūrė Kryžiuočių ordinas, nukariavęs ne tik Prūsiją, bet ir atskiras lietuvių bei vakarų slavų žemes. Kryžiuočių valstybė XIV- XV a. sandūroje prisijungusi Žemaitiją, pasiekė savo klestėjimo viršūnę. 1466 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, po 13 metų trūkusio karo, prie Lenkijos prijungė vakarinę šios valstybės dalį – pavadintą Karališkąja Prūsija. 1525 m. kryžiuočių ordinas buvo sekuliarizuotas, paskutinysis kryžiuočių magistras Albrechtas Hohenzolernas, padedamas dėdės (motinos brolio) Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštiją - pirmąja Europoje protestantiška valstybę ir tapo Lenkijos vasalu. 1701 m. Prūsija tapo savarankiška karalyste, 1772 m. prie Prūsijos karalystės prijungus Lenkijai priklausiusią Karališkąją Prūsiją - vakarinė Prūsijos dalis buvo pradėta vadinti Vakarų Prūsija, o rytinė - Rytų Prūsija, 1871 m. Prūsija tapo vieningos vokiečių valstybės dalimi, Vokietijai pralaimėjus Antrajame Pasauliniame kare Prūsija oficialiai panaikinta 1947 m.
Grįžtant prie Mažosios Lietuvos tenka pastebėti, kad ši sąvoka turi dvi reikšmes. Pirmu atveju Mažąja Lietuva vadinama dar XIII a. kryžiuočių ordino nukariauta etninė lietuvių teritorija, kurioje gyveno lietuviai ir vartojo lietuvių kalbą. Nedidelė jos dalis – Nemuno delta ir pamarys, ankstyvajame laikotarpyje buvo apgyvendinta kuršių (jų nereiktų maišyti su vėliau atsikėlusiais kuršininkais), kuriems sulietuvėjus susiformavo vietinė žemaičių donininkų tarmė. Vokiečiams valdant šį kraštą, lietuvių gyvenama teritorija buvo vis labiau germanizuojama ir palaipsniui siaurėjo, šiuo metu iš jos likęs tik siauras šiaurinio pakraščio ruožas (Klaipėdos kraštas) nuo 1923 m. priklausantis Lietuvos Respublikai.
Antru atveju Mažąja Lietuva vadintas Prūsijos karalystės administracinis vienetas kelis kartus keitęs ribas ir savo pobūdį. Vokiškai jo pavadinimas skambėjo Preußisch-Litauen, Klein Litauen, kartais Provinz Litauen ar tiesiog Litauen. Šio administracinio darinio pradžia siejama su „Lietuvos valdyba“ (litauische Amtskammer) įkurta 1714 m. Tilžėje. 1724 m. buvo pradėtas kurti Lietuvos administracinis regionas ir kaip jo centras pasirinkta Gumbinė, kuriai tais pačiais metais buvo suteiktos miesto teisės. Lietuvos regioną tuo metu sudarė 4 distriktai (apskritys) Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsručio. Mažoji Lietuva, kaip Prūsijos administracinis vienetas, buvo suformuota 1736 m. įkūrus savarankišką Lietuvos karo ir iždo valdybą litthauische Kriegs- und Domainenkammer, greičiausiai tuo metu prie jos prijungta ir Labguvos apskritis [1,2]. XVIII a. viduryje Lietuvos Provincija apėmė visas Prūsijos valstybėje esančias lietuvių gyvenamas žemes [3]. 1808 m. vietoje „Lietuvos valdybos“ buvo įkurta Lietuvos administracinė apygarda (Regierungsbezirk), tačiau joje jau nebebuvo Labguvos, po kelių metų neliko ir Klaipėdos apskrities, bet atsirado pietinės apskritys, kuriose lietuviai negyveno, o greitu laiku iš administracinio darinio pavadinimo išnyko ir Lietuvos vardas. Nors ir neilgą laiką egzistavusio Mažosios Lietuvos administracinio vieneto suformavimas yra Europoje retas, gal net pirmas tokio pobūdžio teritorinis-administracinis darinys specialiai sukurtas vieno etnoso gyvenamoje teritorijoje. Nacionalinį šio darinio pobūdį liudija lietuvių kalba skelbti oficialūs įsakai bei leista šviečiamoji literatūra (pvz., Gromata vieno gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą, 1769 m. (?), kurią iš vokiečių kalbos išvertė garsusis Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis). Akivaizdu, kad Mažosios Lietuvos sukūrimas įvyko pritarus (o greičiausiai iniciavus ir įsakius) Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui I (1713- 1740). Šio valdovo valia sukurta nacionalinė teritorinė sritis buvo išskirtinis reiškinys to meto Europoje, susilaukęs pakartojimų jau tik XX a., deja, „lietuviškos autonomijos“ Prūsijoje egzistavimo faktas šiuolaikinėje Lietuvoje yra mažai kam žinomas ir mažai tyrinėtas.
Rytų Prūsijos pietinėje dalyje, bent jau nuo XV-XVI a. gana gausiai gyveno ir kita tautinė mažuma, kalbėjusi lenkų kalba, tačiau save vadinusi mozūrais. Dėlto jų gyvenamas kraštas  neoficialiai buvo vadinamas Mozūrais (vok. Masuren, lenk. Mazury). Šį kraštą apjungianti administracinė apygarda su centru Alnapilyje (Olštyne) (Regierungsbezirk Allenstein), buvo sukurta tik 1905 m. Dabar ši teritorija įeina į Lenkijai priklausančios Varmijos - Mozūrų vaivadijos sudėtį.
Diduma istorinės Mažosios Lietuvos šiandien priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai, Lietuvai priklausanti dalis siekia galbūt tik apie penkiolika procentų autentiško šios teritorijos ploto (?). Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvai priklausantis Klaipėdos kraštas nesudaro atskiros administracinės teritorijos. Formaliai žiūrint Mažoji Lietuva (kaip ir visa Prūsija) tapo grynai istorine sąvoka - visgi galima teigti, kad lietuvių tautos sąmonėje ir visų pirma tarp šiame krašte gyvenančių žmonių Mažoji Lietuva, kaip lietuvių tautos Atlantida, vis dar yra gyva ir turi mūsų tautai bei valstybei didelę istorinę, simbolinę, politinę ir kitas vertes.

[1] Lotyniškai - žiūrėk į šaknis
Visą straipsnį galite atsisiųsti paspaudę šią nuorodą: www.ghvi.lt arba skaityti leidinyje Genealogija, heraldika ir veksilologija 1 / 2021

Nuotraukoje: Karaliaučiaus universiteto studentų korporacijos Littuania simboliai. Apie 1900 m.